Itališko gyvenimo skonis

Sakoma, jog nusigavus į svečias šalis šiukštu neverta apsiriboti vien monumentų ar muziejų lankymu - kur kas didesnį antspaudą atmintyje palieka pačios kultūros, dvelkiančios kasdienybėje, pažinimas. Juk kur daugiau, jei ne žmonių veiduose, jų kalboje, elgsenoje ir, be abejonės, tradiciniuose patiekaluose slypi dabartinė kultūros dvasia?... Pati darkart tuo įsitikinau, ištrūkusi į Romą iš mūsų žiemos numylėtos žemelės. Sunku nusakyti kokiu grožiu užburia pietietiškas pasaulis, o dar sunkiau žodžiais nupasakoti tai, kas akimis nematoma, o pajuntama širdimi. Italija iš tiesų yra stebuklingas kraštas jau vien dėl to, jog tūlam lietuviui leidžia pačiam patirti, ką reiškia gyventi kitaip - nerūpestingai, aistringai ir nenuobodžiai. Tad ko be suvenyrų, vynų, religinių atvirukų ir kitų atributų galima atsivežti iš šio nuostabaus krašto?... Kuo Italija noriai dalinasi su kiekvienu ją aplankiusiu žmogumi?

Meile maistui (ir vynui, žinoma)

Maistas – vienas iš daugelio mūsų gyvenimo elementų, konstruojančių mūsų savijautą, nuotaiką ir kasdienybę. Atrodo, puikiai žinome, jog be maisto gyventi negalime, tačiau mūsų veiksmai neretai tam prieštarauja – skubėdami valgome tai, kas papuola, dieviname pusfabrikačius, o kartais apskritai atsisakome pietų ar vakarienės nes, matote, turime labai daug darbo. Ir tai tiesa, juk esame baisiai užimti savo karjera, namų ruoša ar dar balažin kuo, tik ne savo savijauta. Orientuodamiesi į išorę, į tai, kokį įspūdį darome apie save aplinkiniams arba  stengdamiesi sukurti užimto žmogaus įvaizdį, nustumiame maistą į antrą planą, pamiršdami, jog būtent jis, atidžiau pažvelgus, yra pirminė mūsų varomoji jėga. Italai savo ruožtu nepagaili laiko ir su malonumu gamina savo makaronus, bruchetas, sodeliuose arba terasose augina prieskonius bei citrinmedžius. Atrodo, vakarienės gamyba jiems – anoks vargas, greičiau malonumas užsiimti prasminga veikla, pabūti su šeima ir artimaisiais bei pasimėgauti įvairiais gardumynais. Vynas, kas be ko, rodosi esąs visai ne alkoholinis gėrimas, o greičiau skoningas vakarienės prieskonis – įpindamas subtilios romantikos ir atsipalaidavimo, jis suteikia vakarui nepaprastų atspalvių. Apskritai, nesunku pajusti, jog maistas Italijoje – tai dalis kultūros ir kasdieninio džiaugsmo, ne tik suteikiančio jėgų darbams, bet ir įprasminančio paprastas akimirkas. Šį jausmą nesunku „pasigauti“ ramiai vaikštinėjant senamiesčio gatvelėmis, tačiau kur kas sunkiau įpinti jį į savo kasdienybę ir išmokti pažvelgti į maistą ir jo reikšmę kitomis akimis.

Akimirkos malonumu

 „Dolce far niente“ – nuostabus itališkas posakis, reiškiantis „malonumą, nieko neveikiant“. Ko jau ko, bet gebėjimo mėgautis dabartimi iš italų tikrai vertėtų pasimokyti. Atrodo, jų gyvenimas susideda tik iš dabarties momento – praeities rūpesčių ir nerimo dėl rytojaus jame nematyti. Sėdėdami parke ant žolės, vairuodami mašiną, vedžiodami šunį, su draugais ragaudami vyną mažučiuose restoranėliuose italai, rodosi, būna pilnai pasinėrę į esamą akimirką. Jų akyse šokčioja džiaugsmo žiburėliai, jų šypsenos spontaniškos ir žavios, o galvoje, rodosi, šmėkščioja lengvos ir  nerūpestingos mintys. Tokia gyvensena, žinoma, labai neįprasta mūsų kultūrai ir vargu ar galima tikėtis jos perėmimo, tačiau pasimokyti šitaip atsipalaidavus leisti jei ne darbo dieną, tai bent savaitgalį – iš tiesų verta. Juk ne veltui sakoma, kad žmogus, mokantis išgyventi kiekvieną jam skirtą akimirką, pratęsia savo gyvenimą iki begalybės.

Aistra

Dar viena dovana, kuria dosniai su atvykėliais dalinasi Italija yra aistra. Nevertėtų jos suprasti vien kaip fizinės traukos tarp žmonių – nors dėl to taip pat ginčytis negalima, mat visos Romos gatvės vakarais yra sėte nusėtos įvairiausio amžiaus įsimylėjėlių. Vis tik aistra italų gyvenime yra stebuklingai įsipynusi į kasdienybę – ja nuspalvintas bendravimas, jos gausu įvairiuose sprendimuose ir situacijose, ja pagardintas ir pats požiūris į gyvenimą. Atrodo, jog gyvenimas yra gyvenamas ne iš inercijos, ne taip, kaip jau yra lemta, bet su didžiule vidine varomaja jėga. Žmonės čia nėra baikštūs, drovūs ir nedrįstantys išsakyti savo nuomonės – jiems nėra sunku draugui garsiai pasakyti „ne“, sušukti nepažįstamam žmogui kaip šauniai jis atrodo, o sumanius - įgyvendinti beprotišką savaitgalio planą. Pasirodo, tai nėra neįtikėtinai sudėtinga – užtenka valiūkiškos ugnelės ir pasitikėjimo tiek savimi, tiek aplinkiniais.

      Nenuostabu, jog tokia šalis kaip Italija apstulbina savo pietietiška kultūra, gardžiu maistu ir šiltais žmonėmis. Kur kas nuostabiau yra suprasti, jog apskritai šitoks neįtemptas ir spalvingas gyvenimo būdas nėra pasaka. Pasirodo, tikrai įmanoma leisti laiką neskubant, atsipalaidavus ir mėgaujantis kiekviena akimirka. Gal tai ir ne paslaptingoji „nirvana“, tačiau jei ir mes, šiauriečiai, pabandytume šitaip leisti bent dalį savo laisvo laiko, tikėtina, jog pajustume, jog geros savijautos priežastimi gali būti ne vien sunkiai siektas paaukštinimas darbe, aplinkinių komplimentai, naujas išmanusis telefonas arba prabangios miestietiškos pramogos. Juk kaip sakoma, svarbu atrasti stebuklą paprastuose dalykuose – kas žino, galbūt tai ir yra tikrasis laimės receptas?

Paveikslėliai iš weheartit.com