Klausimas retorinis ir į jį, žinoma, nėra vieno teisingo atsakymo. Vis tik užkabinu šią temą dėl dviejų priežasčių: pirmoji - sesija, apskritai visokių (ne)normalių minčių atsiradimo kaltininkė, antroji - sausio mėnesio žurnale "Aš ir Psichologija" rastas Timo Petraičio straipsnis. Jame autorius labai taikliai pademonstruoja "normalumo" sąvoką.
Kaip žinia, yra tokia "normaliojo pasiskirstymo kreivė" - daug kur taikoma, tikiuosi ne vien psichologijoje. Visi tie, kurie patenka į kreivės centrinę dalį, pagal matuojamą savybę laikomi normaliais, kiti - su nuokrypiais. Na, o jei išeinama už kreivės ribų, tai jau ir matuot nebėra ką.
Ką tuo noriu pasakyt? Nieko stebuklingo. Tiesiog darosi smagu, matant, kaip įnirtingai ir sėkmingai bandoma formalizuoti žmogaus galimybes. Tad ir nėra ko stebėtis, kad bijoma būti "kitokiais". Kreivės ribos saugios, o kas už jų - niekas nepasakys, atspėti teks (arba ne) pačiam.
Paveikslėliai iš weheartit.com, ffffound.com, kreivė iš google beroc.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą