Kartais mane tiesiog apstulbina kasdienybėje šen bei ten šmėkščiojantys pasisakymai, koks nepaprastai naudingas yra savęs-priėmimo principas - būtina priimti save su visomis praeities dėmėmis, dabarties demonais ir ateities kėslais. Kalbant apie praeitį, savęs priėmimas dar atrodo visiškai padorus ir naudingas - juk taip patys save paguodžiame, palaikome, išteisiname (o kodėl gi ne?). Kalbant apie dabartį - juo labiau, juk gyvename šia akimirka, tad ir vertėtų ją puoselėti ir branginti visais įmanomais būdais. Bet kuomet kalba pasisuka apie ateitį, išlikti abejingam darosi sunku. Jei ateities perspektyvoje, remiantis šiuo savęs-priėmimo principu, turėtume visiškai atsiriboti nuo teisėjavimo ir įvertinimo manieros (~judging), tai reiškia, jog galime patys sau leisti elgtis bet kaip - amoraliai, šiurkščiai, neatsakingai, piktavališkai? Žinoma, spalvos gana patirštintos, bet čia ir slypi esmė - besąlygiškas savęs priėmimas tokiose situacijose tampa puikiu pasiteisinimu. Elkis kaip nori ir tark - "toks jau aš, reikia save priimti..."... Iki, dvasine ramybe, sveikas, racionalume!
Ištrauka iš serialo"Breaking Bad" (autorius Vince Gilligan)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą