Buvo žavus pavasario rytas - troleibusai tingiai riedėjo gatvėmis, jų languose droviai žybsėjo saulės atspindžiai, žmonės pradėjo šypsotis. Tiesą sakant, ir pati diena vėliau buvo keistai žavi - gatvėje sutikau gal tris be priežasties man besišypsančius žmones - o tai ne krepšinio rungtynių dieną Lietuvoje yra tolygu stebuklui. Dardant troleibusu ėmiau galvoti, kad žmonės jau turbūt tikrai pamiršo tą dalinimosi šypsenomis džiaugsmą - šypsenai juk būtina priežastis, o iš kur ją dabar ištraukti, vidury dienos? Be to, šypsantis gali pasirodyti keistai, greičiausiai būsi panašesnis į maniaką, nei į laimingą žmogų. Pagaliau, ir kiti nesišypso, tai kokia gi prasmė būti balta varna?...
O vis tik prasmė, tikiu, yra. Ir tam iliustruoti labai tinka viena pasaka, kurią su malonumu skaitydavau vaikystėje. Kažkada, seniai seniai, žmonės gyveno visai kitaip. Jie visi turėjo pilnas kišenes pūkuotų šiltų mielų švelnučių, kuriuos vieni kitiems noriai dovanodavo. Tie švelnučiai - tokie pūkuoti kamuoliukai, bent jau knygelėje taip atrodė - skleisdavo malonią šilumą ir primindavo žmonėms vieniems apie kitus. Nuostabiausias dalykas buvo tas, jog švelnučių buvo gyva begalybė - kaskart įkišus ranką į kišenę, delne atsirasdavo dar vienas mielas pūkas. Visi gyveno sau laimingi, dalinosi šiluma ir meile, kol vieną dieną į miestelį atsikraustė pikta ragana (visai kaip ir priklauso tikroje pasakoje). Ta ragana ėmė skleisti kalbas, jog žmonės - kvailiai ir neišmanėliai, jie nesupranta, kad vieną dieną švelnučiai baigsis, ir jie ne tik nebeturės kuo dalintis, bet ir patys stokos meilės ir šilumos. Taip kad, ji tarė, švelnučius pridera saugoti ir taupyti, ir - šiukštu nesišvaistyti jais! Žmonės, kaip jau dažniausiai pasitaiko, kalbomis patikėjo - ėmė šykštėti vieni kitiems švelnučių, slėpdavo juos kišenėse ir, susitikę vieni su kitais, skubiai sprukdavo šalin, kad tik kas nepasiūlytų dalintis! Ragana - gudri moteris - skubiai pasinaudojo situacija ir, pamačiusi, jog žmonės ima darytis pikti, irzlūs ir ligoti, ėmė prekiauti dirbtinais pūkučiais. Iš tikrųjų juose jokių pūkų nebuvo - jie buvo šiurkštūs, šalti ir spygliuoti (violetinės spalvos, kiek pamenu), ir niekaip, tiesą pasakius, nuo jų šilčiau nesidarydavo. Tačiau žmonės kaip pakvaišę skubėjo pirkti šiurkštučių, tikėdamiesi taip bent šiek tiek kompensuoti savo prastą savijautą ir, tuo pačiu, sutaupyti kuo daugiau švelnučių.
Pasaka, kaip ir pridera, baigėsi laimingai - kažin koks herojus susiprato ir nušvietė akis visam kaimui, įrodydamas, jog švelnučiai niekuomet neišsenka. Eilinė pasaka, ar ne? Ir vis tik po daugybės metų, ima atrodyti, jog pasakomis dvelkia ne vien svajonių pasaulyje, bet ir realybėje. Turbūt nereikia sakyti, ką simbolizuoja tie švelnučiai, tačiau kas yra tie šiurkštūs violetiniai jų pakaitalai...? Atsakymą palieku jums :)
P.S. Nepamirškite šypsotis!*
Paveikslėliai iš pinterest.com, weheartit.com
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą