Esu tokia, kaip ir visi – savaitgaliui taip lauktai atėjus su visa gausa
laisvo laiko, pasimetu ir nežinau ko griebtis. Neriuosi iš kailio,
ieškodama įdomių veiklų, kurios, deja, atneša ne ką kitą kaip tik nusivylimą, neišsipildžiusius lūkesčius ir kažin kokią tuštumą.
Taip desperatiškai ieškant kuo užsiimti, mano
rankose atsiduria žurnale "Psichologija Tau" esantis K. Augustinaitės straipsnis apie tinginystę. Skaitydama imu
muistytis iš nepasitenkinimo – kaip gėdinga, kad tiek tiesos apie mane
prirašyta. Tas didžiulis noras užimti kiekvieną laisvą akimirką, kad tik
neliktų laiko apmąstymams apie gyvenimą, poreikis ieškoti išorinio pasaulio
malonumų, tildant maištingas emocijas ir mintis – ar tai būdinga tik man
vienai, ar ir kitiems? Ar būdinga Jums?
Priešpastatyta pries
skaudžią tiesą, susimąstau – galbūt laikas pakeisti įpročius? Neturiu tam
skirtų instrukcijų – o jų ir nėra – tad pamažėle pati mokausi tinginystės meno.
Prisiminiau, ką reiškia svajoti, mėgautis šilta arbata niekur neskubant,
paskambinti seniai matytai draugei, žiūrėti pro langą, klausytis muzikos
užsimerkus… Rytais prabundu su mintimi “kad nei viena diena nepraeitų veltui”,
ir dabar šį posakį suprantu visai kitaip – tiesiog mėgaujuosi tuo, ką man
atneša nauja diena. Pasirodo, laimei reikia visai nedaug – tik laiko sau su
žiupsneliu tinginystės.
Paveikslėliai iš weheartit.com
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą