Pastarosiom dienom baisiai nesutariau su pasauliu dėl jo nepaprasto pilkumo ir nuobodumo - galėtų kažkaip pasistengti ir supavasarėti, sakyčiau. Vis tik psichologijos studijos šįkart netikėtai man pasitarnavo - vietoj to, kad ant pečių vilkčiau sunkią jų naštą, turėjau galimybę pabendrauti su būriu skirtingo amžiaus vaikų. Tiek pašėlę, tiek ramūs, jie kažkokiu būdu sugebėjo prikaustyti visas mano mintis ir, ištrynę miesto žmogaus finansų-savirealizacijos-profesinio tobulėjimo problemų gumulą, perkėlė mane į fantazijų pasaulį, pagardintą gerumu ir besąlygišku gyvenimo džiaugsmu. Stebėjau juos, ir vis klausiau savęs - kokie gi tie pagrindiniai skirtumai tarp vaikų ir suaugusiųjų, dėl kurių vieni pliuškenasi vaivorykštinėj džiaugsmo jūroj, o kiti - pilkame nerime ir rūpesčiuose?
1. Spontaniškumas ir kūrybiškumas
Savaime suprantama, jog niekas vaikui neuždraus piešiant persigalvoti ir pakeisti pieštuką plastelino gabaliuku, o drakono tvirtovės - virtuve. Šiandien jis lego policininkas, rytoj - bitučių augintojas. Na, o konstruktoriaus dėžė gali būti skirta ne vien daiktams susidėti - tai puikus fotelis-lova svečiams priglausti. Žiūriu į tokias fantazijos apraiškas ir galvoju - ei, kodėl mes taip negalim? Juk esame laisvi pasirinkti, ką veikti laisvalaikiu, kuo būti ar tapti, pagaliau - kaip spręsti iškilusias problemas, kas taip pat reikalauja kūrybiško žvilgsnio. Vaikas sugeba pasipuošti kambarį savo piešta Lietuvos vėliava ir jam tikrai dėl to gera, o mes neriamės iš kailio lakstydami po parduotaves, mat nerandam nieko, kas "atitiktų mūsų lūkesčius ir skonį". Maža to, jaučiamės įstatyti į vėžes, riedėdami "teisingais keliais" (na, yra ir tokių, kurie to net nejunta, nors jie dar smarkiau pakinkyti), ir skundžiamės, kad nebėra kito kelio. Kaip taip nutinka, kad augant žmogui, keliai pamažu užsidaro? Netikiu, tais "o jeigu būčiau...", pateisinančiais niūrią kasdienybę - manau ir iš dabartinės situacijos kūrybiškas vaikas pasistatytų svajonių šalį.
2. Draugiškumas
Dažniausiai vaikystė yra lydima būrio bendraamžių, kartu kurpiančių "štabų užkariavimo" planus, išvien žaidžiančių "šeimą" ar auginančių dailius karkvabalius. Kartu kurdami savo mažus pasaulius jie tampa tų pasaulių valdovais - pasaulių, pilnų žmonių ir nuotykių. Ir keista, pagalvojus, kad augant, plečiant savąjį akiratį, Draugų pamažu vis mažėja - gal net ir ne pamažu, o su visa geometrine progresija. Išslydęs iš rankų pasakų pasaulis nebeleidžia mums jaustis princesėmis ir kariais - vis mažiau tų žmonių, kurie leistų tokiais pasijusti. Dėl šios priežasties nusipirkom su kambarioke karūnas - labai padeda pirmadieniais ir kitom savaitės dienom, kai morališkai tamsu pasidaro.
3. Buvimas čia ir dabar
Mūsų mintys turi unikalią savybę perkelti mus į tolimą ateitį, kur gyvename geresnius gyvenimus, arba į praeitį, kur knibinėjame dabartinio gyvenimo dėmių priežastis. Viskas būtų dar ne taip blogai, jei šioje praeities-ateities kelionėje nepraleistume didžiosios dalies savo gyvenimo, kuris, atidžiau apsižvalgius, sparčiai juda tolyn. Tuo tarpu vaikai gyvena dabarties stebukle - čia ir dabar yra sniegas, arbata su medumi, pilka katytė ar mamos šypsena. Tai nesunku pamiršti, tačiau reikia pastangų vėl prisiminti - juk tik dabarties akimirka, realiai, yra visa, ką turime :)
Savaime suprantama, jog niekas vaikui neuždraus piešiant persigalvoti ir pakeisti pieštuką plastelino gabaliuku, o drakono tvirtovės - virtuve. Šiandien jis lego policininkas, rytoj - bitučių augintojas. Na, o konstruktoriaus dėžė gali būti skirta ne vien daiktams susidėti - tai puikus fotelis-lova svečiams priglausti. Žiūriu į tokias fantazijos apraiškas ir galvoju - ei, kodėl mes taip negalim? Juk esame laisvi pasirinkti, ką veikti laisvalaikiu, kuo būti ar tapti, pagaliau - kaip spręsti iškilusias problemas, kas taip pat reikalauja kūrybiško žvilgsnio. Vaikas sugeba pasipuošti kambarį savo piešta Lietuvos vėliava ir jam tikrai dėl to gera, o mes neriamės iš kailio lakstydami po parduotaves, mat nerandam nieko, kas "atitiktų mūsų lūkesčius ir skonį". Maža to, jaučiamės įstatyti į vėžes, riedėdami "teisingais keliais" (na, yra ir tokių, kurie to net nejunta, nors jie dar smarkiau pakinkyti), ir skundžiamės, kad nebėra kito kelio. Kaip taip nutinka, kad augant žmogui, keliai pamažu užsidaro? Netikiu, tais "o jeigu būčiau...", pateisinančiais niūrią kasdienybę - manau ir iš dabartinės situacijos kūrybiškas vaikas pasistatytų svajonių šalį.
2. Draugiškumas
Dažniausiai vaikystė yra lydima būrio bendraamžių, kartu kurpiančių "štabų užkariavimo" planus, išvien žaidžiančių "šeimą" ar auginančių dailius karkvabalius. Kartu kurdami savo mažus pasaulius jie tampa tų pasaulių valdovais - pasaulių, pilnų žmonių ir nuotykių. Ir keista, pagalvojus, kad augant, plečiant savąjį akiratį, Draugų pamažu vis mažėja - gal net ir ne pamažu, o su visa geometrine progresija. Išslydęs iš rankų pasakų pasaulis nebeleidžia mums jaustis princesėmis ir kariais - vis mažiau tų žmonių, kurie leistų tokiais pasijusti. Dėl šios priežasties nusipirkom su kambarioke karūnas - labai padeda pirmadieniais ir kitom savaitės dienom, kai morališkai tamsu pasidaro.
Mūsų mintys turi unikalią savybę perkelti mus į tolimą ateitį, kur gyvename geresnius gyvenimus, arba į praeitį, kur knibinėjame dabartinio gyvenimo dėmių priežastis. Viskas būtų dar ne taip blogai, jei šioje praeities-ateities kelionėje nepraleistume didžiosios dalies savo gyvenimo, kuris, atidžiau apsižvalgius, sparčiai juda tolyn. Tuo tarpu vaikai gyvena dabarties stebukle - čia ir dabar yra sniegas, arbata su medumi, pilka katytė ar mamos šypsena. Tai nesunku pamiršti, tačiau reikia pastangų vėl prisiminti - juk tik dabarties akimirka, realiai, yra visa, ką turime :)
Paveikslėliai iš pinterest.com, weheartit.com
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą