Sakoma, kad vargšas žmogus, jei jau atsirado šioj žemėj, gali ištverti ir įveikti visas kliūtis ir negandas, užgulančias jo pečius. Maža to, rūpesčių lavina dar ir padaro gerą darbą - kažinkaip sutvirtina patį žmogų, pažadindama jį iš rožinių svajonių, priešpastatydama realybę. Kaip ir tikėtinai skamba, ar ne? Tad ko gi bijomės, susidūrę su kliūtimis ir nesėkmėmis - jei jau viską vienaip ar kitaip įveikiam, kur visas siaubas?...
... Baisu, jog niekada nebebus taip, kaip anksčiau.
Tiesa. Gyveni savo pasauly, su savo mielomis bėdelėmis, kol staiga neužgriūva koks nepadoriai didelis rūpestis, apversdamas viską aukštyn kojomis. Ir nejučiomis tavo pasaulis ima keisti - galbūt nuo tada pradedi bijoti vaikščioti vakarais viena(s), galbūt prasideda panikos priepuoliai einant į darbo pokalbį, o gal meilės jausmas pasidaro kažinkoks kartus? Ir tampa aišku - visas dailiai surėdytas gyvenimas išsibarstė, rankioji detales, ir jau niekaip nebepavyksta iš naujo paveikslo sudėti.
Ir vis tik šiame gana tamsiame ir sunkiame praradimo momente esti kai kas savito ir gražaus - tai pokytis. Juk niekas nesakė, jog pokyčiai spalvinti vaivorykštės spalvom ir medaus skoniu nutepti - juose gali nieko saldaus nebūti. Ir vis dėl to jie padeda atrasti kai ką nuostabaus - save patį, stiprų ir tikrą, ir, tuo pačiu, jau šiek tiek kitokį. Niekas nesakė, kad po pasikeitimų būsi toks, koks buvai ir anksčiau - o, žinai, to ir nereikia :)
Paveikslėliai iš pinterest.com, weheartit.com
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą