Skaniausi sėkmės ingredientai

  Pastarosiomis dienomis susidomėjusi skaitinėjau įvairių sėkmingų žmonių istorijas, žvalgydamasis tų jų sėkmės paslapčių. Tiesą pasakius, aiškiau nepasidarė apskritai - viskas tik dar labiau susijaukė galvoje - akivaizdu, jog kiekvienas žmogus pasirenka unikalų kelią, ir kuo jis neįprastesnis, tuo sudėtingiau jį įsprausti į susigalvotus rėmus. Ir vis tik, net pačios skirtingiausios istorijos turi tam tikrų bendrumų - tiek viską metusį po pasaulį keliaujantį fotografą, tiek garsų Lietuvoje besisvečiuosiantį verslininką jungia daugiau panašumų, nei galima iš pradžių įsivaizduoti.

1. Drąsa

"Daryk tai, ką nori daryti" - įvykdyti labai paprasta ir kartu baisiai sudėtinga. Juk nuo pat mažumės esame mokomi kaip reikia tinkamai elgtis, kalbėti, mąstyti, reikštis... Koks beprotis gali užsimerkti prieš šitokią įpročio galią ir, pamiršęs aplinkos brukamas alternatyvas, rinktis tai, ko nori pats? Tikrai ne kiekvienas. Ir vis tik tie keli iš daugelio, išdrįsę įsiklausyti į savo, o ne visuomenės balsą, dažniausiai ir kuria savitus kelius ir gyvenimus. Pavydu, ir tuo pačiu žavu - drąsa elgtis savaip yra vienas skaniausių sėkmės prieskonių.

2. Aktyvumas

Labai labai ir dar kartą labai norisi pabrėžti, jog sėkmė žengia koja kojon išvien su procesu, o ne rezultatu. Kad ir mažais žingsniais, bet nuolat į priekį judantis žmogus natūraliai sukaupia turtingesnę patirtį, platesnį pažinčių ratą bei "išsigrynina" pradines vizijas ir planus. Daug paprasčiau (ir primityviau) sėkmę sieti su konkrečiu rezultatu - kotedžu senamiestyje, vadovo pareigomis ar naujutėlaičiu Bentliu. Neretai ir visais šiais dalykais aptekę žmonės nėra sėkmingi - kartais tai tebūna tusčios iškamšos aplikacijos, niekur nevedančios ir nieko nežadančios. Tad nuolatinis judėjimas į priekį - būtinas būtiniausias sėkmės akcentas.

3. Meilė

Prie ko čia meilė? - pagalvos daugelis. Tiesą sakant, prie to paties - sėkmės. Drąsus ir aktyvus, savojo balso klausantis žmogus gali būti eilinis verslininkas, kaupiantis turtus arba išradėjęs, kurio atradimais nesižavi nei jis pats. Tuo tarpu mylintis žmogus visiškai kitaip įprasmina savo veiklą - užsiima jis ja ne dėl pinigų, valdžios, prestižo ar nepilnavertiškumo komplekso, o vedamas prasmingų tikslų, matyt susimąstydamas - kokia nauda iš to kitiems? Ką naujo, gero ir malonaus savo darbu aš suteiksiu jiems? Akivaizdu, jog ne vien materiali nauda gali motyvuoti žmogų gaudyti sėkmę už uodegos - nuoširdi meilė kitiems sugeba tai padaryti kur kas greičiau ;)

Paveikslėliai iš pinterest.com, weheartit.com

Interjero idėjos: Netikėti sprendimai

   Kaskart atsivertus žurnalą apie interjero dizainą, kyla ta pati mintis - ar dar galima išrasti ką nors naujo? Sienos tos pačios, lubos taip pat dažniausiai niekur nedingsta - tačiau kaip visame tame sukomponuoti naujus, kūrybiškus dalykus, patraukiančius akį? Stebiuosi, kaip dizaineriams tai pavyksta, na o šviežiausiais radiniais dalinuosi su jumis :)

1. Aksesuarų šventovė

Turbūt dažnai susiduriame su ta pačia varginančia problema - daiktų kalnai sukrauti skirtingose vietose, neretai - palėpėse ir paloviuose, kur jų po kiek laiko ir ranka nebekyla ieškoti. Kaip viską surinkti ir sutelkti į vieną vietą, kuri dar ir atrodytų padoriai? Pasirodo - įmanoma, tiesiog reikalinga gana plati nenaudojama siena. Ant medinės sendintos atkaltės dailiai sukabinamos rankinės ir skaros, o viršuje glaudžiasi mėgstami paveikslėliai. Pakabos vėlgi pasitarnauja bendram labui - ant jų patogu kabinti masyvius kaklo papuošalus. Apačioje galima nesunkiai sutalpinti įvairiausius dalykus - dėžutes su papuošalais ar šalikais, svarbu išlaikyti bendrą temą (šiuo atveju balti atspalviai persipina su rytietiškais elementais). Pasidaryti visai nesudėtinga, o reginys - fantastiškas!

2. Prisiminimų šviesa

Užteks nuotraukas su širdžiai mielais prisiminimais slėpti stalčiuose, albumuose ar kompiuterių glūdumose - tegul jos džiugina, primindamos apie save, kiekvieną dieną. Kaip tai padaryti? Puiki išeitis - papuošti jomis valgomojo erdvę. Šiuo atveju nuotraukos paprasčiausiai sukabintos ant plonos vielutės, pritvirtintos prie žemai nuleistų lempučių. Dar keletas išraitymų, dailūs segtukai ir senovinės lempos - štai ir smagus derinys, ieškantiems paprastų sprendimų nepaprastoms akimirkoms :)

3. Rojus po laiptais

Šiaip jau pirmiausiai vertėtų turėti laiptus, bet kaip tai pasiekti  jums labiau patartų įvairūs finansų valdymo specialistai arba būrėjos. O idėja, kaip matyti, paprasta - po kiekvienu iš laiptų įkūrus po lentyną, randasi žavus knygų ir suvenyrų ansamblis. Taigi, kol vieni po laiptais slepia uogienes, kiti - Harį Poterį, treti ten įkurdina savo gausią biblioteką. Žavu ir paprasta :)

Paveikslėliai iš pinterest.com

Vaikiško džiaugsmo paslaptys

   Pastarosiom dienom baisiai nesutariau su pasauliu dėl jo nepaprasto pilkumo ir nuobodumo - galėtų kažkaip pasistengti ir supavasarėti, sakyčiau. Vis tik psichologijos studijos šįkart netikėtai man pasitarnavo - vietoj to, kad ant pečių vilkčiau sunkią jų naštą, turėjau galimybę pabendrauti su būriu skirtingo amžiaus vaikų. Tiek pašėlę, tiek ramūs, jie kažkokiu būdu sugebėjo prikaustyti visas mano mintis ir, ištrynę miesto žmogaus finansų-savirealizacijos-profesinio tobulėjimo problemų gumulą, perkėlė mane į fantazijų pasaulį, pagardintą gerumu ir besąlygišku gyvenimo džiaugsmu. Stebėjau juos, ir vis klausiau savęs - kokie gi tie pagrindiniai skirtumai tarp vaikų ir suaugusiųjų, dėl kurių vieni pliuškenasi vaivorykštinėj džiaugsmo jūroj,  o kiti - pilkame nerime ir rūpesčiuose? 

1. Spontaniškumas ir kūrybiškumas
Savaime suprantama, jog niekas vaikui neuždraus piešiant persigalvoti ir pakeisti pieštuką plastelino gabaliuku, o drakono tvirtovės - virtuve. Šiandien jis lego policininkas, rytoj - bitučių augintojas. Na, o konstruktoriaus dėžė gali būti skirta ne vien daiktams susidėti - tai puikus fotelis-lova svečiams priglausti. Žiūriu į tokias fantazijos apraiškas ir galvoju - ei, kodėl mes taip negalim? Juk esame laisvi pasirinkti, ką veikti laisvalaikiu, kuo būti ar tapti, pagaliau - kaip spręsti iškilusias problemas, kas taip pat reikalauja kūrybiško žvilgsnio. Vaikas sugeba pasipuošti kambarį savo piešta Lietuvos vėliava ir jam tikrai dėl to gera, o mes neriamės iš kailio lakstydami po parduotaves, mat nerandam nieko, kas "atitiktų mūsų lūkesčius ir skonį". Maža to, jaučiamės įstatyti į vėžes, riedėdami "teisingais keliais" (na, yra ir tokių, kurie to net nejunta, nors jie dar smarkiau pakinkyti), ir skundžiamės, kad nebėra kito kelio. Kaip taip nutinka, kad augant žmogui, keliai pamažu užsidaro? Netikiu, tais "o jeigu būčiau...", pateisinančiais niūrią kasdienybę - manau ir iš dabartinės situacijos kūrybiškas vaikas pasistatytų svajonių šalį.

2. Draugiškumas
Dažniausiai vaikystė yra lydima būrio bendraamžių, kartu kurpiančių "štabų užkariavimo" planus, išvien žaidžiančių "šeimą" ar auginančių dailius karkvabalius. Kartu kurdami savo mažus pasaulius jie tampa tų pasaulių valdovais - pasaulių, pilnų žmonių ir nuotykių. Ir keista, pagalvojus, kad augant, plečiant savąjį akiratį, Draugų pamažu vis mažėja - gal net ir ne pamažu, o su visa geometrine progresija. Išslydęs iš rankų pasakų pasaulis nebeleidžia mums jaustis princesėmis ir kariais - vis mažiau tų žmonių, kurie leistų tokiais pasijusti. Dėl šios priežasties nusipirkom su kambarioke karūnas - labai padeda pirmadieniais ir kitom savaitės dienom, kai morališkai tamsu pasidaro.

3. Buvimas čia ir dabar
Mūsų mintys turi unikalią savybę perkelti mus į tolimą ateitį, kur gyvename geresnius gyvenimus, arba į praeitį, kur knibinėjame dabartinio gyvenimo dėmių priežastis. Viskas būtų dar ne taip blogai, jei šioje praeities-ateities kelionėje nepraleistume didžiosios dalies savo gyvenimo, kuris, atidžiau apsižvalgius, sparčiai juda tolyn. Tuo tarpu vaikai gyvena dabarties stebukle - čia ir dabar yra sniegas, arbata su medumi, pilka katytė ar mamos šypsena. Tai nesunku pamiršti, tačiau reikia pastangų vėl prisiminti - juk tik dabarties akimirka, realiai, yra visa, ką turime :) 

Paveikslėliai iš pinterest.com, weheartit.com

Knygos, vertos dėmesio: Turėti ar būti?

   Pradėjusi skaityti Frommo kūrybą, ties viena knyga nesustojau - netrukus nugriebiau ir antrąją. Šioje, pavadinimu "Turėti ar būti?", gvildenama universali etikos dilema - kokį kelią rinktis - materialinės gerovės kaupimo ar buvimo "čia ir dabar" - norint tapti laimingu? Autorius dalinasi įtikinamais pavyzdžiais, apžvelgdamas krūvas literatūros šaltinių - pradedant Šventuoju Raštu, baigiant empirinių duomenų apžvalga (pasirodo, visais laikais šis klausimas žmonėms ramybės nedavė). Nors dėl savo sudėtingumo, visapusiškumo ir plataus požiūrio spektro knygą verčiau studijuoti, o ne vartyti prieš miegą, jos nešama žinia stulbinanti - ko reikia, siekiant vidinės pilnatvės? Kaip turėtų atrodyti Naujoji Visuomenė? Apskritai, ar dar įmanoma ją sukurti, išauginti, išlaikyti? Prie ko veda šiandieninės vartotojiškos vismuonės gyvenimo tendencijos bei kodėl randasi "rinkos žmogaus" prototipas?... Nelieka jokios kitos išeities, kaip tik susimąstyti, ir pažvelgti į save - o kokį kelią jau pasirinkai Tu?...

Vis daugiau žmonių ima suprasti, jog neribotas visų troškimų tenkinimas nekuria gerovės, neveda jis į laimę ar bent į maksimalų malonumą.

Mes liovėmės svajoję, kad būsime nepriklausomais savo gyvenimo šeimininkais, nes suvokėme, kad tapome biurokratinės mašinos sraigteliais, kad mūsų mintimis, jausmais bei skoniais manipuliuoja vyriausybė, pramonė ir jų kontroliuojamos masinės informacijos priemonės.

Neribotų malonumų samprata keistai prieštarauja drausmingo darbo idealui, panašiai kaip maniakiško darbo etikos pripažinimas prieštarauja visiško dykinėjimo poilsio dienomis ir per atostogas idealui.

Ekonominės sistemos raidą dabar jau lėmė ne klausimas "Kas geriau Žmogui?", bet klausimas "Kas gera sistemos augimui?".

Jie, atrodo, nežino, kad godumas (kaip ir paklusnumas) daro žmones kvailus net ir tada, kai liečiami realūs jų asmeniniai interesai, tokie kaip rūpinimasis savo pačių, savo sutuoktinių ir vaikų gyvenimu.

Kai kurių jaunų žmonių vartojimo modeliai nėra slepiamos kaupimo ir turėjimo formos, tai apraiškos tikro džiaugsmo, kad darai, ką nori, ir nelauki už tai atpildo. Šie jauni žmonės toli nukeliauja, kad išgirstų muziką, kuri jiems patinka, pamatytų vietą, kurią nori pamatyti, sutiktų žmones, kuriuos nori sutikti.

Tikrai mylintis žmogus, mylėdamas konkretų asmenį myli ir visą pasaulį.

Vis dėlto, nepaisant saugumo, kurį žmogui teikia turėjimas, žmonės žavisi tais, kurie sugeba matyti nauja; tais, kurie skina naujus takus; tais, kurie išdrįsta veržtis pirmyn.

Jei aš esu tai, ką aš turiu, ir jei aš prarandu tai, ką turiu, kas aš tuomet esu? 

Paveikslėliai iš pinterest.com, weheartit.com

Medaus skonio pokyčiai

   Sakoma, kad vargšas žmogus, jei jau atsirado šioj žemėj, gali ištverti ir įveikti visas kliūtis ir negandas, užgulančias jo pečius. Maža to, rūpesčių lavina dar ir padaro gerą darbą - kažinkaip sutvirtina patį žmogų, pažadindama jį iš rožinių svajonių, priešpastatydama realybę. Kaip ir tikėtinai skamba, ar ne? Tad ko gi bijomės, susidūrę su kliūtimis ir nesėkmėmis - jei jau viską vienaip ar kitaip įveikiam, kur visas siaubas?...

                                             ... Baisu, jog niekada nebebus taip, kaip anksčiau.

   Tiesa. Gyveni savo pasauly, su savo mielomis bėdelėmis, kol staiga neužgriūva  koks nepadoriai didelis rūpestis, apversdamas viską aukštyn kojomis. Ir nejučiomis tavo pasaulis ima keisti - galbūt nuo tada pradedi bijoti vaikščioti vakarais viena(s), galbūt prasideda panikos priepuoliai einant į darbo pokalbį, o gal meilės jausmas pasidaro kažinkoks kartus? Ir tampa aišku - visas dailiai surėdytas gyvenimas išsibarstė, rankioji detales, ir jau niekaip nebepavyksta iš naujo paveikslo sudėti.

   Ir vis tik šiame gana tamsiame ir sunkiame praradimo momente esti kai kas savito ir gražaus - tai pokytis. Juk niekas nesakė, jog pokyčiai spalvinti vaivorykštės spalvom ir medaus skoniu nutepti - juose gali nieko saldaus nebūti. Ir vis dėl to jie padeda atrasti kai ką nuostabaus - save patį, stiprų ir tikrą, ir, tuo pačiu, jau šiek tiek kitokį. Niekas nesakė, kad po pasikeitimų būsi toks, koks buvai ir anksčiau - o, žinai, to ir nereikia :)

Paveikslėliai iš pinterest.com, weheartit.com

Brangiausia kolekcija

   Vos išėjus į gatvę tampa aišku - palaiminti tie, kurie gali pirkti. Kiekviena prekė, kiekvienas įperkamas malonumas mums pateikiamas pačioje panosėje - rodos, jį užuodžiam, galime paliesti, ir matome taip ryškiai lyg savo paties nuosavybę. Viskas ko reikia - ištiesti ranką ir pasiimti, na, dar keletą popierinių banknotų paaukoti, ir štai - dar vienas daikčiukas nusėdo tavojoj kolekcijoj, įprasmindamas tave ir tavo identitetą. Sveikinimai!

   Tiesą sakant, dar nesu sutikusi kolekcionieriaus, visiškai patenkintu tuo, ką turi. Juk aplink kaip grybai po lietaus dygsta vis naujesni kolekcijos variantai, ir, kas baisiausia, į kiekvieną jų kėsinasi minios nenaudėlių. Reikia paskubėti ir griebti, kol nevėlu. Deja, ta pavojinga aistra daiktams gana brangiai kainuoja - tiek finansine, tiek moraline prasme. Atrodo, neveltui žmonija išspirta iš rojaus. Ir vis tik naujosios materialumo religijos fone mes turime išsaugoti savasias vertybes ir nepaskęsti kankinančiame godume.

   Ką noriu pasakyti? Tikrai ne tai, jog daiktai neša negandas ir vertėtų nustoti skaniai pusryčiauti, padoriai rengtis ar smagiai papramogauti. Mane liūdina tik vienas faktas - tas kažkoks visuotinis daiktų garbinimas, kuomet tam tikras ženklelis, specifinė forma arba išskirtinė spalva visai nesunkiai užgožia Žmogų, Jausmą, Akimirką. Juk ne tik Mažasis Princas, bet ir mes patys kartais pajuntame, jog patys gražiausi daiktai nematomi akimis, o juntami širdimi. Jei taip, kodėl neinvestavus ne į nekilnojamą turtą, o į neužmirštamas akimirkas? Kodėl vietoj didžiosios dalies laiko, dvelkiančio pinigų kvapu, nepasirinkus turiningų momentų - žavių, spontaniškų, neplanuotų? Pagaliau, kam savo ribotą gyvenimą dar labiau apriboti daiktais, kurių mums nereikia, o ne apdovanoti save akimirkomis, dėl kurių gyvenimas įgyja prasmę?... Kas žino - galbūt tai yra vienas paslėptų laimės receptų. :)

Paveikslėliai iš pinterest.com, weheartit.com

Kaip skaniai išgerti kavos

   Ne paslaptis, jog kvietimas išgerti kavos ne vien su šiuo gėrimu susijęs. Gurkšnojant kavą kažin kaip lengviau pasidaro ir paatvirauti, ir kitą išklausyti. Prieš keletą dienų tokia kavos popietėlė man padovanojo nuostabių akimirkų - o kas galėjo pagalvoti, kad Cappuccino puodelis gali suteikti daugiau malonumo nei nauja suknelė/blakstienų tušas/visokie kitokie moteriški velniai?... Bet dabar ne apie tai :) Tiesą sakant, grįžusi ėmiau sukti galvą - kas praturtino tą akimirkos grožį ir įspaudė šiltus prisiminimus, persipynusius su gardžiu kavos kvapu?... Žinoma, už kavos visuomet slypi Žmogus, tačiau kas svarbu be jo?...

1. Dėmesys

Visi esame sutikę "nuostabių" pašnekovų, taip džiuginančių mus istorijomis apie save, jog jaučiamės lyg klausytume radijo. Visi esame egoistai, daugiau ar mažiau - tai tiesa, tačiau tai niekam neįdomu, tiesą pasakius :) Paslaptis turbūt ir slypi tame, jog nuoširdžiai besidomėdami pašnekovu, mes, visų pirma, dažniausiai jį nustebiname, mat retai kas šiais laikais prieina ir paklausia "kaip tu gyveni?" vedamas vidinio smalsumo, o ne noro būti mandagiu. Maža to, rodydami dėmesį mes pradedame jo susilaukti patys - čia jau psichologai galėtų įkišti savo trigrašį apie reciprociškumą ir t.t., bet trumpai tariant - mėgstame tuos, kurie mėgsta mus. Taigi, nuoširdus dėmesys prie kavos puodelio yra tiesiausias kelias mezgant abipusį ryšį.

2. Pozityvas

Jau esu kažkur rašiusi, jog, kaip žinia, visi turime rūpesčių ir problemų, ir vis tik pamirštame, kad tokie esame ne vieni. Viena vertus - pokalbis prie kavos gali būti puiki proga išlieti savąją širdgėlą apie nesusiklosčiusį gyvenimą/melagę antrą pusę/kankinančią Lietuvos ekonomiką ir tt..., bet kas iš to?... Pasikviečiame žmogų kavos, drėbiame jam visas savo bėdas ir išeiname lyg ir geresnės nuotaikos, o tas vargšas žmogus prakeikia dieną, kai buvo atrasta kava? Ne pats patraukliausias scenarijus. Sakyčiau kur kas smagiau pasidalinti ne bėdomis, o džiaugsmais, ne nesėkmėmis, o sėkme, ne nuoskaudomis, o meile. Juk kava pasibaigia taip greitai, o aplinkui džiaugsmo ir taip maža :)

3. Paprastumas

Būtų naivu tikėtis, jog kiekvienas sutiktas pašnekovas mums galėtų atskleisti gyvenimo prasmę, visatos susikūrimo paslaptį ar kitokius smalsumą keliančius dalykus. Tačiau kiekvienas, tikiu, gali sukelti šypseną, papasakoti ką nors smagaus ir gražaus, pabūti savimi ir leisti tokiam pasijusti tave. Nežinau ar ir tereikia daugiau - kartais paprasti pašnekesiai, persipynę su juoku ir šiluma, pasako mums kur kas daugiau, nei gali pasirodyti iš pradžių...

P.S. Ačiū Jorei ir kavai už tai, kad yra :)

Paveikslėliai iš weheartit.com

Nežinia - rūpestis ar džiaugsmas?

   

   Šiandien, beskaitinėdama tekstus būsimai paskaitai, užtikau keistą dalyką - pasirodo, egzistuoja tokia vidurio amžiaus krizė, ištinkanti beveik visus žmones jų gyvenimui peržengus kažinkelintą dešimtį. Ne krizė šiuo atveju svarbi - nustebino pats teiginys, jog apmąstymai apie gyvenimo prasmę bei energingi "savęs ieškojimai" priskiriami tokiam vėlyvam laikui. Arba aš greit senstu, arba tokiai rūpesčiai gana anksti gula ir ant jaunų žmonių pečių. Vienas didžiausių - tai susidūrimas su karčia tiesa, jog gyvenimas persmelktas nežinios, mat žmogus nėra pajėgus sukontroliuoti visų įmanomų aplinkos veiksnių. Ką daryti su tuo?...

   Nežinia - tai, iš tiesų, baisus dalykas. Vargšas žmogus negali jaustis nei laimėtoju, nei auka - deja, nei vienas vaidmuo čia netinka. Apskritai, kalbant apie nežinios jausmą, plūste plūsta sinonimų gausa - nerimas, rūpestis, įtampa, graužatis, slogutis, sunkumai, bejėgiškumas... Aha, o ar kas nors yra bandęs priskirti šiam žodžiui bent ką nors pozityvesnio? Kaip, antai, "laisvė", "paprastumas", "nuotykiai", "nuostaba", "susižavėjimas"...? Ar nežinia tikrai jau toks baisus baubas kurį reikia pašalinti, pasitelkus visas įmanomas pajėgas - artimuosius, draugus, antrąsias puses, internetą, apkalbas ir skurdžius kasdieninius pavyzdžius? Ar tikrai viskas (gyvenime) turi būti AIŠKU?

   Dažnai susiduriant su nežinia, man pačiai vis kildavo klausimas - tai kaip čia dabar suprast, gerai tai ar blogai? Po nesėkmingų mėginimų kas antrame žingsnyje įvykiams klijuoti tokias balta-juoda etiketes, teko prieiti prie išvados, jog nežinia yra, kaip bebūtų netikėta, į rėmus neįspraudžiamas dalykas. Kartais ji graužia, o kartais džiugina. Vis tik, manau, žmonės, kurie leidžia sau atsiduoti nežinios akimirkoms, išlošia iš gyvenimo daug daugiau. Jie priima netikėtas galimybes ir pasiūlymus, jie mėgaujasi spontaniškais malonumais, susipažįsta su pačiais keisčiausiais žmonėmis, o kas rytą nubudę žino - laukia diena, kitokia nei visos. Ką gi, galiu tik pavydėti jiems ir palinkėti tiek jums, tiek sau pačiai, susidūrus su Nežinia, nebėgti kur akys veda (mama, padėk), o nusišypsoti ir pabandyti su ja susidraugauti - sako, už Nežinios slepiasi daug Stebuklų :)

Paveikslėliai iš pinterest.com, weheartit.com

Laikas sau su žiupsneliu tinginystės

  

     Esu tokia, kaip ir visi – savaitgaliui taip lauktai atėjus su visa gausa laisvo laiko, pasimetu ir nežinau ko griebtis. Neriuosi iš kailio, ieškodama įdomių veiklų, kurios, deja, atneša ne ką kitą kaip tik nusivylimą, neišsipildžiusius lūkesčius ir kažin kokią tuštumą.

     Taip desperatiškai ieškant kuo užsiimti, mano rankose atsiduria žurnale "Psichologija Tau" esantis K. Augustinaitės straipsnis apie tinginystę. Skaitydama imu muistytis iš nepasitenkinimo – kaip gėdinga, kad tiek tiesos apie mane prirašyta. Tas didžiulis noras užimti kiekvieną laisvą akimirką, kad tik neliktų laiko apmąstymams apie gyvenimą, poreikis ieškoti išorinio pasaulio malonumų, tildant maištingas emocijas ir mintis – ar tai būdinga tik man vienai, ar ir kitiems? Ar būdinga Jums?

     Priešpastatyta pries skaudžią tiesą, susimąstau – galbūt laikas pakeisti įpročius? Neturiu tam skirtų instrukcijų – o jų ir nėra – tad pamažėle pati mokausi tinginystės meno. Prisiminiau, ką reiškia svajoti, mėgautis šilta arbata niekur neskubant, paskambinti seniai matytai draugei, žiūrėti pro langą, klausytis muzikos užsimerkus… Rytais prabundu su mintimi “kad nei viena diena nepraeitų veltui”, ir dabar šį posakį suprantu visai kitaip – tiesiog mėgaujuosi tuo, ką man atneša nauja diena. Pasirodo, laimei reikia visai nedaug – tik laiko sau su žiupsneliu tinginystės.

Paveikslėliai iš weheartit.com

Valentino dienos dovanų idėjos

Prieš apsipilant gėlėmis ir širdelėmis, siūlau akimirkai stabtelėti ir ... pažaisti! Ieškai dovanos antrajai pusei, ir niekas, apart širdelės formos saldainių ar prabėgom nugriebtų kvepalų/papuošalų/vakarienės artimiausiam restorane nešauna į galvą? Tuomet profesionalų sukurtas testas, pritaikytas visiems pasaulio įsimylėjėliams, skuba tau į pagalbą. Svarbiausia - būti atviram sau ir įsivaizduoti, kad labai myli :)

Įsimylėjėlių testas: "Kokia jūs pora?"

Kaip visada - pažymėkite vieną jums tinkantį atsakymą į kiekvieną klausimą.

1. Jūsų mėgstamiausias medis yra (visi įsimylėjėliai turi mėgstamiausius medžius, šiaip jau):

   a) klevas

   b) baobabas

   c) palmė

2. Paskutinė Jūsų bendra kelionė buvo:

   ą) į dušą

   b) į Velnio duobę

   c) į Paryžių, žinoma

3. Jei būtumėte gyvūnai, taptumėte:

   a) žvirbliukais

   b) lamomis arba oposumais - sunku apsispręsti

   c) panteromis

4. Kai susipykstate Jūs:

   a) verkiate

   b) pamirštate, kad susipykot apskritai

   c) pagrasinate išmesti vienas kito daiktus lauk, ir susitaikote

5. Jūsų didžiausia bendra svajonė yra:

   a) išsitatuiruoti vienodas tatuiruotes

   b) nusigauti iki Gvatemalos - sako, ten gyvena laimingiausi žmonės pasaulyje

   c) vila Tenerifėje - nei daug, nei mažai

Dabar - kaip netikėta - suskaičiuokite kokios raidės atsakymų surinkote daugiausiai. Prieš Jūsų akis - pats tikriausias ir rimčiausias Jūsų porelės tipas (su dovanų rekomendacijomis, žinoma).

A - Romantiškieji balandėliai

Taip taip, Jūs viena iš tų porelių, vis dar klykaujančių į telefono ragelį "tu padėk pirmas", rašinėjančių ilgesio pilnus sms'us ir dūsaujančių vienišais vakarais. Turbūt Jūsų galvoje netrūksta dovanų idėjų - tokios mintys užima didžiąją smegenų dalį - tačiau vienas pasiūlymas, vis tik, neabejotinai tiktų. Tai - bendrų akimirkų, prisiminimų, jausmų ir asmeniškų smulkmenėlių pilnas albumas. Viskas ko reikia - surinkti visą stalčiaus turinį, primenantį kartu praleistą laiką - kino bilietus, meilės laiškelius, kelionių kuponus, atsispausdinti mielas nuotraukas, pasirankioti filmų citatų, skanių receptų... Žodžiu, telieka perduoti vadžias savo įsišėlusiai fantazijai ir - voila, turėsite patį asmeniškiausią judu simbolizuojantį daiktą (jei dar neturite vaikų).

B - Nuotykių ištroškę

Kupini beprotiškų idėjų, kartu nuveikėte tiek daug, kad jau nebežinote kaip nustebinti vienas kitą. Spontaniškos kelionės, egzotiškos vakarienės, staigmenos-vakarėliai - viskas išbandyta. Kadangi esate veiklūs, turintys gerą humoro jausmą bei kūrybiškų minčių bagažą, galite nustebinti vienas kitą... dešimtmečių fotosesija. Ne, keliauti laiku nereikės - tai padaryti jums padės portalas http://yearbookyourself.com./ Jums tereikia surasti keletą smagių judviejų portretinių nuotraukų ir paruošti rėmelių rinkinį - Jūsų partneris/-ė bus sužavėti!
P.S. Dėkoju savo mylimai kambariokei Karolinai už įstabų komandinį darbą ;)

C - Stilingoji porelė

Esate ne iš kelmo spirta porelė - nes ir kelmo nėra, ir šiaip niekas šiais laikais nesispardo. Esate ne tik taktiški, sutariantys bei sumanūs, bet ir, be abejo, žengiantys koja kojon su mada. Norėdami nustebinti vienas kitą, matyt, neriatės iš kailio - teikiate pirmenybę brand'ams, etiketėms ir kitiems nepigiems niekučiams. Valentino dienos proga, neabejotinai, galite paleisti pačią stipriausią strėlę į mylimojo širdį, padovanodami jam/jai... rinkinį visų metų pasimatymų. Pasidomėkite, kokie renginiai vyks per metus - galbūt už kelių mėnesių bus puiki naujo spektaklio premjera, vėliau prasidės populiarus festivalis, o gal tiesiog "susišaudysite" bilietus pas užsienyje įsikūrusį draugą? Bet kuriuo atveju, toks rinkinukas padarys savo darbą - tikėtina, jog mylimasis bent metus pasistenks pabūti kartu :D

Paveikslėliai iš pinterest.com, weheartit.com ir, žinoma,  yearbookyourself.com!

Žmonės - Klaidos

     Taip, visi darome klaidų. Nekalbu apie nesėkmingus atsiskaitymus, netaisyklingai nuvestą akių pieštuko liniją ar neišvirusius makaronus. Kalbu apie Žmones. Juk taip dažnai, gal net dažniau negu galime pagalvoti, mūsų erdvėje atsiranda gausybė personų, kurios, tenka pripažinti, mums primena ne Dovanas, o Klaidas. O juk kiekviena pažintis ir kartu praleistas laikas - tai didžiulis turtas - mat niekas neturime kišenėje Amžinybės. Tad rinkimės atsargiai ir, nuoširdžiai linkiu, išdrįskime keisti tai, kas rieškučiose neša ne nuoširdumą, o saldų beprasmį svaigulį. Good luck!*

Paveikslėliai iš pinterest.com, weheartit.com