Dvi realybės

       "Your mind makes it real” – žodžiai, nuskambėję populiariojoje “Matricoje” šiandien įgyja stulbinančiai daug prasmingo pagreičio. Knygų dešimtukuose puikiuojasi savipagalbos knygos, konfliktuojantys politikai kaltina “nesutampančius požiūrius”, o narkotikai, pripažinkime, taip niekur ir nedingo. Įsitaisę savo komfortabilioje realybėje sėdime ir nežinome – taip kaip čia dabar yra, kas tikra, o kas ne?

Tiesą pasakius, atsakyti į šį klausimą sunku - jei jau senovės filosofai tarpusavyje plėšte plėšėsi dėl teisingo atsakymo, tai mums apskritai nėra ką veikti. Vis tik praskleisti uždangą ir pasivaikščioti po šešėliais nusėtą Platono olą, ko gero, verta. Jei nerasime tiesos, tai bent jau demaskuosime šešėlius, kuriuos ar tai iš įpratimo, ar tai iš drovumo laikome “tikraisiais”.

Virtuali realybė

“Yra tokia šalis…” – dainuoja Keistuolių teatro aktoriai. Yra yra – ten gali būti ir protinga kaliausė, ir drasiąširdis liūtas. Ten turi daugiau draugų, negu pažįsti žmonių, esi malonus ir niekada nepamiršti kitų gimtadienių, o svarbiausia – esi beprotiškai fantastiškai fainas. Vienu mygtuko spustelėjimu gali sukurti apie save norimą įvaizdį, apipintą nuotraukomis, liaupsėmis ir komentarais. Ko daugiau tereikia?

Deja, virtuali realybė vis dar nėra persikėlusi už kompiuterio ekrano. Įstrigę socialinių tinklų erdvėje žmogeliai neretai patiria sunkumų, išjungę savuosius laptopus – o kas toliau? Kaip sveikintis, kaip susipažinti, užmegzti pokalbį? Juk negali patikrinti, kam patinki – iškeltais nykščiais žmonės gatvėmis dažniausiai nevaikšto. Tenka pripažinti - Realybė kitokia. Ji kur kas kompleksiškesnė, nenuspėjama, be galo unikali ir žavi. Be to, ir pasaulio centru joje tapti sunkiau – vis tos aplinkybės, gausybė žmonių ir atsitiktinumų daro savo.

Taigi, kol kas tenka pripažinti, jog tai, kas vyksta anapus kompiuterio ekrano labiau primena šešėlius, o ne realybės atspindžius. Tikrovė yra draugas, kitame mieste nešiojantis padėklus, tikrovė – tai avietės močiutės sode ar tuščia piniginė tavo kišenėje. Nežinia, ką pasiūlys ateitis (mano draugas mėgsta pajuokauti, kad mūsų anūkai jau bus lazeriai), tačiau dabar Realybė ramiai sau stūkso priešais tave – pakelk akis ir įsitikink.

Naktinio gyvenimo realybė

Užtenka įsijungti radiją, kad suprastum – šiandien privalai „pasitūsinti“. Informacija, nesusijusi su vakarėliais, klubais ar kitais linksmybių renginiais jau darosi retoka – kur nors tarp eilučių vis vien išgirsti, kad turi „pamiršti visus rūpesčius ir atsiduoti akimirkai“. Kažkaip keista pagalvojus, kad toks bene budistinis teiginys šiandien yra taip nekaltai pagardintas svaigalų prieskoniu ar vienos nakties nuotykių peripetijomis.

Žinoma, naktinis gyvenimas – irgi gyvenimas. Tik klausimas, kiek realus. Šokių aikštelėse įsisukus į šių laikų kaukių balių darosi akivaizdu, jog žmonės ir jų tarpusavio ryšiai yra tiek natūralūs, kiek ragaujami kokteiliai. Šypsenos, malonus tonas, dovanos ir panašūs naktinio pasaulio atributai dienos šviesoje, deja, labiau primena Pinčiuko spąstus. Ir, gaidžiams užgiedojus, visas naktinis groteskas ištirpsta išvien su pirmaisiais saulės spinduliais.

Naktinis pasaulis – tai šešėliai. Vaivorykštinėje lempų šviesoje blyksinti Netikrovė. Atsimerk plačiau ir pamatysi, kaip sunku išgryninti joje kažką tikro, autentiško ir natūralaus. Jei pasiseks – duok žinoti, tuomet perrašysiu straipsnį.

Perspektyvioji realybė

Neseniai kažkokiame straipsnyje visai netyčia užtikau, jog šiais laikais vidutinės klasės atstovams nepasitenkinimą kelia visai ne tai, jog jie stokoja būtinų dalykų ar kokios nors laimės. Juos erzina tai, jog “jie galėtų gyventi geriau”. Įsisukę į socialinio palyginimo karuselę, jie vertina savo, o gal ir kitų, gerbūvį ne pagal tai, koks šis realiai yra, o pagal tai “koks jis galėtų būti”. Panašu, jog šen bei ten įsipaišantys jungtukai “jeigu”, “bet”, “o vis dėlto” nė kiek nepadeda savijautos atžvilgiu – lieka tik sunkiai nuginčijamas nepasitenkinimas visa dabartimi, tokia skurdžia, žvelgiant iš ateities perspektyvų.

Geriau pagalvojus, polinkis gyventi, būnant žingsneliu priekyje nuo esamos akimirkos – tai šiuolaikinės visuomenės standartas. Besirinkdamas kokią specialybę studijuoti, turi atsižvelgti, ar ji bus paklausi ateityje, investuodamas turi numatyti kokia bus infliacijos tikimybė, pagaliau, planuodamas santuoką su kitu žmogumi pamąstai, kokie judviejų santykiai bus po dešimties metų. Noras numatyti ateitį ir tuo pačiu apsisaugoti nuo galimų grėsmių – tai labai natūralus žmonijos noras, matyt, leidęs pasiekti tai, ką turime dabar.

Ir vis dėlto, dažniausiai nuėję nemažą kelią nežvilgtelname atgal ir nevertiname, ar pasiekimai tokiepat, kokių ir tikėtasi. Pasirodo, vis viena gyvename, o praeities prognozės kažkur pasimeta. Tampa akivaizdu – laikas praėjo, o apmąstymai tiek užtvindė mūsų realybę, kad beliko tik racionalumu prisunktos akimirkos – jokio naivumo, netikėtumų, paprastumo ar nuoširdaus rūpesčio nereikšmingais dalykais. O gaila – juk kasdieninėse smulkmenose, kaip žinia, Tikrovės prasmė kartais ima ir pasislepia.

Paveikslėliai iš weheartit.com